„Our Trip Out West” – dviejų kultinių Vakarų menininkų specialus projektas ŠMC Vilniuje.
Pierre‘as Bismuthas (g. 1963 Paryžiuje) – prancūzas, dešimto dešimtmečio pradžioje persikėlęs gyventi į Briuselį, 1997 apsistojęs Londone, 2000 nominuotas Marcelio Duchampo prizui2. Jonathanas Monkas (g. 1969 Lesteryje) – Didžiosios Britanijos pilietis, drauge su Douglu Gordonu ir Davidu Shrigley studijavęs įžymiojoje Glasgow meno mokykloje, vėliau praleidęs keletą metų Los Andžele, šiuo metu gyvenantis Berlyne. Abu menininkai drauge su Damienu Hirstu, Douglu Gordonu, Davidu Shrigley, Gillian Wearing, Rossu Sinclairu ir kt., dažniausiai tapatinami su įtakingu neokonceptualizmo judėjimu, paskutinio dešimtmečio viduryje prikėlusiu šiuolaikinio meno Europą. Abu menininkus atstovauja prestižinės Lisson (Londonas) ir Yvon Lambert (Paryžius) galerijos.
Paroda Vilniuje – pirma tokio masto Pierre‘o Bismutho ir Jonathano Monko išvyka iš Vakarų Europos meno zonos į kontinento rytus. Tuo pačiu – tai pirma menininkų bendra paroda. Joje, išskyrus keletą jau egzistuojančių ir tęstinių projektų, dalyvavo tik specialiai sugalvoti darbai (2000 metų rudenį abu menininkai lankėsi Vilniuje susipažinti su vieta ir laiku). Individualūs projektai pristatyti drauge su kolaboracijomis, kurias Pierre‘as ir Jonathanas nuosekliai praktikuoja, patirdami bendravimo ir kūrinių atsiradimo džiaugsmą. 1997 judviejų susuktos „Mintys apie mane stebint juos” jau tapo tokio pobūdžio kolaboracine klasika. Pastaruoju metu bendravimas aktyvėja: pasak Jonathano Monko, „sausis – bene rimčiausias kolaboracijų mėnuo”: be projekto Vilniuje menininkas pristatė bendrą parodą su Douglu Gordonu Kopenhagoje ir susitiko su Sol Lewitu Niujorke aptarti ateitį.
„Our Trip Out West” ŠMC susidėjo iš skaidrių projekcijų, atvirukų, video, tekstų, koliažų, vaizdo už lango, specialia spalva nudažytos sienos, TV transliacijos. Šalia rodytų parodoje nerodomi ankstyvieji Monko filmai: Pierre‘as Bismuthas pristato „Unplugged Jonathan Monk Videos” („Išjungti Jonathano Monko videodarbai”).
Sausio 25 d. 15 val., „Our Trip Out West” parodos atidarymo išvakarėse, abu menininkai, ŠMC rodydami skaidres, papasakojo apie savo kūrybą publikai.
Pierre‘as Bismuthas ir Jonathanas Monkas praktikuoja idėjų, situacijų, individualių patirčių ir minimalių veiksmų meną. Meninė praktika jiems rūpi kaip kasdienybės dalis, o kasdienybė – kaip meninė praktika. Šias kategorijas Bismuthas ir Monkas sumiksuoja neatrišamai. Autobiografiniai motyvai ir kasdienybės elementai filtruojami per meno istoriją, o meno istorija tampa gyvų veiksmų šaltiniu. Europos meno aistruolių akyse tebestovi vaizdelis, kuriame Jonathanas Monkas, užsiauginęs barzdą ir apsirišęs ausį, sėdi ant Van Gogo muziejaus laiptų Amsterdame arba a la Jacksonas Pollockas šlapinasi ant smėlio, išraitydamas savo vardą. Tačiau skirtingai nuo Van Gogo, rupūs egzistenciniai rūpesčiai netampa Monko pranešimiu, o. Jacksono Pollocko patetiškas transcendentalizmas ir savimeilė atlieka tik nuorodos funkciją. Jeigu prisiminsime Douglo Couplando metaforą, kad „menas išgaravo”, ir mes juo kvėpuojame, suprasime, kokioje erdvėje ir ką veikia Monkas su Bismuthu. Kiekvienas veiksmas arba reiškinys tokioje infosferoje lengvu minties judesiu gali tapti kažkuo kitu, o kažkas kitas – tuo pačiu ir kitesniu. Tereikia pagalvoti. Bismuthas ir Monkas atlieka būtent tokius mažveiksmius, mintimis per(į)rėmindami, susiedami ir replikuodami tikrovės fragmentus. Jie nesiskelbia padėsią gyventi, atliksią pažangų visuomeninį veiksmą ar sukelsią haliucinacijas. Menininkai žaismingai konstruoja interpretacines situacijas, kurios gali tapti geru pavyzdžiu kiekvieno mūsų individualiai gyvenimo (interpretacinei) praktikai.
Vienas Jonathano Monko darbų taip ir vadinosi: „Maži dalykai, kurie keičia viską”. Tai – futbolo varžybų nuotraukos laikraščiuose, iš kurių Jonathanas išpjauna kamuolį, perkeldamas jį į kitą nuotraukos vietą ir taip pakeisdamas visą kadro struktūrą ir prasmę. Apžiūrėjęs krepšinio vaizdelių prifarširuotą lietuvišką spaudą, menininkas neapsisprendė, ar bandys išpjauti „oranžinį kamuolį” iš itin kietai jį suspaudusių rankų.
Bismutho ir Monko siųsti ženklai, paprastai įterpti jau egzistuojančiuose informacijos sklaidos kanaluose ir pranešimuose, skiriami ne akiai, o minčiai. Mintis, kuri žadina mintį. Charles Esche sako, kad „žmonės, apsilankę Monko parodoje, vargu, ar patenkins savuosius meno lūkesčiūs, bet turbūt prisimins šią patirtį pačiu netikėčiausiu laiku ir vietoje”3.
„Our Trip Out West” autorių santykis su vizualiuoju menu – dažnai intelektualiai ironiškas. Geriausiu atveju juos domina formatai, o ne formos. Formatai – kaip egzistuojantys informacijos siuntimo būdai, tarkime, abstrakti tapyba, A4 dydžio popieriaus lapas, videofilmas, arba, tarkime, atvirukas kaip vienas paprasčiausių, banalių ir intymių pranešimo indų.
Parodoje Vilniuje pristatyti kelių tipų atvirukai. Visų pirma, tai menininkų kolaboracinė nuotrauka, kurioje Jonathano Monko fotokamera užfiksavo Pierre‘ą Bismuthą legendinio viešbučio „Lietuva” fone. Atviruke ryškus turistinis žvilgsnis į vieną populiariausių Vilniaus eksportinių ženklų – didžiąją „skalbimo lentą” (P.R. Vaitekūnas). Pierre‘ą Bismuthą atpažins tik ta(-s), kuris jį pažįsta arba perskaitė užrašą kitoje nuotraukos pusėje. Beje, parodos pakvietimui buvo panaudotas antikvare rastas devinto dešimtmečio vidurio Vilniaus atvirukas, kuriame nufotografuotas tas pats pastatas (tik be Pierre‘o figūros).
„Aš čia nebuvau” – kita atvirukų serija, kurią Pierre‘as ir Jonathanas surinko kelionių metų antikvariatuose ir sendaikčių turguose. Tai – savo misijas atlikę vaizdeliai, siųsti iš skirtingų vietų į namus arba į svečius, tačiau menininkus labiausia domino siuntėjų palikti ženklai (dažniausia kryželiai ir strėlės) ant vaizdo, nurodantys siuntėjo buvimo vietą, pvz., viešbučio langą. Taigi, eksponuota serija vietų, kuriose menininkai nebuvo, tačiau rado kažką buvus ir apie tai pranešus.
Bene tiksliausiai antiformalistinę nuostatą įvardijo Pierre‘as Bismuthas: „Aš bandau pagauti arba sekti mąstymo judesį, liudyti sąmonės operaciją, ir jeigu vaizdas tam padeda, neturiu nieko prieš jį”4. Italų meno kritikas Luca Cerizza gana tiksliai apibūdino Pierre‘ą kaip menininką, kuris „vizualiai neorganizuoja savo darbų, balansuodamas tarp poststruktūralizmo filosofo (arba menininko konceptualisto) ir vaiko, kuris mėgaujasi garsu, žodžiu ar vizualiais žaidimais”.
Galima netgi tvirtinti, kad Bismuthui ir Monkui meninį veiksmą rūpi paversti nematomu ir ištirpdyti tikrovėje. Čia verta prisiminti Pierre‘o filmą „Apsiniaukę ir šviesūs popiečio momentai” (1999), kuriame nufilmuotas įėjimas į požeminę metro stotelę Paryžiuje. Kadre – tik banalus ir nesiliaujantis praeivių srautas. Tačiau po kažkiek laiko pastebi, kad keletas žingsniuotojų kartojasi. Tai – aktoriai, pagal iš anksto menininko nustatytą schemą pasirodantys kadre ir atliekantys praeivių rolę. „Mane labiausiai žavėjo idėja, kad atliksiu veiksmą, kuris gali būti mažiau įdomus ar turtingas už atsitiktinumą”, – sako Pierre apie minėtą darbą. Nebuvimas kaip kontribucija, nedarymas kaip veiksmas, neįvykis kaip prasmės sąlyga. Dar radikaliau menininkas pasielgė Vilniuje, ištraukdamas Jonathano Monko videodarbus sukančio vaizdo grotuvo kištuką iš elektros įtampos lizdo: „Išjungti Jonathano Monko video”.
Pierre‘o Bismutho ir Jonathano Monko kūryba turi daug panašumų. Tačiau takios kolektyvinės autorystės kontekste tai nekliudo draugauti. Priešingai – panašumai tampa dėmesio objektu, o kartais – konceptualiu siekiniu arba seniai pamirštu klausimu. Pierre‘as Bismuthas 1996 sekretorei uždėjo ausines, kuriose sukasi Michelangelo Antonionio filmo „Profesija: reporteris” (1975) garso takelis. Sekretorė gavo užduotį užrašinėti tai, ką girdi ir tai, kas, jos nuomone, vyksta. Vėliau sekretorės surinktas tekstas projektuojamas slenkančių subtitrų pavidalu tuščiame ekrane. Šalia padėtose ausinėse galima išgirsti originalų filmo takelį. Tačiau filmo vaizdas lieka mintyse. Žiūrovas, sekantis atminties transliuojamus vaizdus savo sąmonėje, gali atrasti suvokimą kaip reiškinį ir galbūti jį sąlygojančius veiksnius. Tai Bismuthui itin svarbu – sukurti situaciją, kurioje suvokėjas norom nenorom atsigręžia į save ir savo supratimo kelią. „Susidūrusi su simultaniškomis klausymo, interpretacijos, atminties ir atlikties greičio problemomis, sekretorė sukūrė naują scenarijų, miksuodama objektyvumą ir subjektyvumą, kalbantį tiek apie filmą, tiek apie supratimo procesą”5. Jonathan Monk Vilniuje pristato skaidrių projekciją „Atostogų interpretacijos”, kuri sukonstruota panašiais principais.
Šis darbas kaip ir kiti Bismutho ir Monko projektai itin susiję su vertimo idėja. „Atostogų interpretacija” sudarė 80 besisukančių skaidrių su trumpais tekstais. Šie tekstai – ŠMC rūbininko Aleksandro Frolovo komentarai, apibūdinantys/interpretuojantys Monko atostogų Maroke nuotraukas. Pagal menininko nustatytas žaidimo taisykles, Aleksandras Frolovas vienintelis Lietuvoje galėjo matyti minėtas fotografijas. Išversdamas vaizdus į žodį jis išviešino Monko atostogas kiekvienam artimiausiu pavidalu: juk skaitydami susikuriame individualų ir nepakartojamą vaizdą mintyse, skirtingai nuo primestų reprodukuotų vaizdų. Kadangi Aleksandras Frolovas komentarus parašė rusų kalba, atsirado dar vienas vertimo filtras – tekstai buvo išversti į lietuvių kalbą, šitaip dar labiau tolstant nuo Maroko.
Bendras Pierre‘o Bismutho ir Jonathano Monko kūrinys „Baldessaris dainuoja Lewitą (lietuviška versija)” atsirado menininkams stebint lietuviškai įgarsintus TV serialus pirmosios viešnagės Vilniuje metu. Kaip žinia, Lietuvos TV stočių eteryje filmai, skirtingai nuo daugelio Europos valstybių, ne titruojami, o dubliuojami, originalų garsą paliekant fone. Būtent šis specifinis informacijos pateikimo būdas ir sudomino Pierre‘ą ir Jonathaną. Atsiuntę Konceptualizmo klasika tapusių amerikiečių menininko Sol Lewitto „Minčių apie Konceptualųjį meną” (1969) dainuojamąją versiją, atliktą vienos XX a. JAV meno legendų John Baldessari, menininkai vertimą tęsia. Sol Lewito tekstas buvo išverstas į lietuvių kalbą ir perskaitytas profesionalaus, lietuviagirdei ausiai gerai pažįstamo radijo diktoriaus Vytauto Širkos balso. Be abejonės, čia galima surasti ir gilesnių įžvalgų apie pakraščio kultūros būtį – vertimas kaip prasmingo egzistavimo būdas.
Abiems menininkams taip pat itin svarbi atminties idėja. Kaip ir kitų idėjų atveju, čia egzistuoja keletas lygių. Visų pirma, akivaizdu, kad tiek Pierre‘as, tiek Jonathanas nuosekliai atgamina septinto ir aštunto dešimtmečio JAV ir Europos Konceptualizmo palikimą (užtenka prisiminti Sol Lewitą), šitaip reanimuodami meninę kultūrą, kuri buvo primiršta ir pradėta atradinėti iš naujo. Kolektyviniai amnezijos priepuoliai meno pasaulyje dažni kaip TV serialuose, netikėtai arba tikslingai užmirštant ištisus dešimtmečius ir epochas vien tam, kad galėtų įvykti avangardinis gestas. Pierre‘as Bismuthas ir Jonathanas Monkas laikosi revizionistinės strategijos, konceptualiai naršydami klasikinio Konceptualizmo archyvus ir paversdami juos savo laikina savastimi.
Kitas atminties lygmuo – subjektyvusis. Jonathan Monk susitikimų serija kalba būtent į tai. „Susitikimas Nr. 51”, kuris įvyko 2013 m. rugpjūčio 17 d. ant Palangos tilto (šį kūrinį galima įsigyti), pasak Jonathano, „akimirksniu tampa atminties objektu, nepaisant to, kad įvykis – ateityje”. Bene preciziškiausiai subjektyvųjį ir meno istorinį atminties sluoksnius suvynioja Jonathano Monko darbas „Replika”. Jį sudarė 80 skaidrių, kuriose yra vienas vaizdas – pirma Jonathano Monko vaikystėje daryta nuotrauka, užfiksavusi menininko tėvą. Padaręs iš nuotraukos skaidrę, kiekvieną savaitę menininkas padarydavo skaidrės kopijos kopiją, po savaitės – kopiją iš kopijos, ir t.t. Pamažu vaizdas blunka. Kita vertus, galima prisiminti septintojo dešimtmečio konceptualizmo klasiką Robertą Morrisą, analogišku principu dariusį tuščio popieriaus lapo kopijas kopijuokliu. Palapisnui tuštumoje ėmė ryškėti kopijavimo trukmė. Be abejonės, Jonathanas tai daugiau negu žino: taigi, „Replikoje” replikuojama ne tik asmeninė, bet ir meno istorija.
Pierre‘o Bismutho darbe „Apie atsitiktinumą” atmintis iškyla dar kitaip – kaip kognityvinis suvokimo veiksnys. Dviejose videoprojekcijose rodytos skirtingų TV kanalų transliacijos realiame laike. Galbūt kažkuriuo momentu abiejuose kanaluose kažkas sutapo, o galbūt atsitiko netapataus pobūdžio atsitiktinumas. Galbūt kažkas tiesiog atsitiko. Kiekvienas žiūrovas galėjo rasti subjektyvų atsitiktinumą. Atmintis čia, žinoma, reikalinga kaip ?
„Our Trip Out West” lydi specialiai parengtas dvikalbis leidinys, susidedantis iš menininkų korespondencijos, Sol Lewito „Minčių apie konceptualų meną” ir parodos kuratoriaus teksto.
Projekto realizavimą užtikrino Britų taryba, Prancūzijos meninio veiksmo asociacija ir Prancūzų kultūros centras. Ačiū.
1 – „Mūsų kelionė iš vakarų” – parodos pavadinimas yra nusempluotas iš amerikietiškos skaidrės, rodomos parodoje. Tuo pačiu jis ironiškas isteriškų Rytų – Vakarų debatų atžvilgiu.
2 – prancūzų įsteigtas britų Turner prizo atitikmuo.
3 – Charles Esche, Jean-Francois Taddei, Jonathan Monk katalogas, Tramway Glasgow, 1995.
4 – Pierre Bismuth, „Trukmės vaizdas”, „Blueprint” parodos katalogas, De Appel, Amsterdamas. 1997
5 – Michael Newman, „Atsitiktinumas ir taisyklė Pierre‘o Bismutho darbuose”, Pierre Bismuth katalogas, Lisson galerija, 1999.
