
Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) 2025 metų parodų sezoną pradeda personalinėmis meninink(i)ų parodomis. Vasario 28 d., penktadienį, 18 val. duris atvers Anastasios Sosunovos paroda „Fandomas“. ŠMC pažintis su autore prasidėjo 2018-aisiais, kai tuo metu dar pradedančioji menininkė dalyvavo kasmetinėje konkursinėje parodoje „JCDecaux premija 2018: Orumas“. Vėliau Sosunova dalyvavo keliose ŠMC rengiamose grupinėse parodose. Viena pastarųjų – „Sienos yra naktiniai gyvūnai / Les frontières sont des animaux nocturnes“, kurią prasidėjus Lietuvos sezonui Prancūzijoje ŠMC, bendradarbiaudamas su „Palais de Tokyo“ ir KADIST, surengė Paryžiuje.
Nepaisant ilgamečio bendradarbiavimo, „Fandomas“ yra pirmoji personalinė Sosunovos paroda ŠMC. Šioje ekspozicijoje menininkė pristato kūrinius, tęsiančius „pasidaryk pats“ idėjų įkvėptą ciklą, kuriame tyrinėja ryšį tarp komercializmo bei dvasingumo, pasitelkdama įvairias meninės raiškos priemones. Artėjant parodai pasikalbėjome su menininke apie būsimą jos kūrybos pristatymą ŠMC ir apie tai, kaip ji pasirenka raiškos priemones skirtingoms ekspozicijoms.
Pirmiausia norisi sužinoti, kaip nusprendėte pasirinkti menininkės karjerą? Kaip prasidėjo jūsų kelionė?
A. S.: Gali būti, kad pasirinkimas tapti menininke įvyko labai anksti, vos penkerių metų, kai pradėjau lankyti dailės studiją Ignalinoje. Į ją vaikščiojome drauge su tėčiu, kuris mėgo tapyti. Studijos grupė buvo mišraus amžiaus – nuo vaikų iki suaugusiųjų – ir aš iki šiol prisimenu tos studijos idilišką aplinką kaip geriausia, ką gali suteikti dailės užsiėmimai. Nuo tada visiems pradėjau sakyti, kad noriu būti dailininke. Vis dėlto augant, bręstant ir besimokant mano įsivaizdavimas, ką reiškia būti menininke, labai keitėsi, ir prie to prisidėjo daugybė skirtingų patirčių bei žmonių įtakų. Manau, kad iš tikrųjų pasirinkti menininkės karjerą pastūmėjo 2016 metais vykusi trumpa stažuotė Laure Prouvost studijoje. Ten pamačiau, kaip atrodo šiuolaikinės meno kūrėjos kasdienybė, kas dar, be kūrybos, įeina į šios profesijos darbo lauką. Tada pagaliau supratau, kur noriu keliauti ir kaip gali atrodyti ši kelionė.
Artėjančioje parodoje „Fandomas“ tęsiate kūrinių ciklą, įkvėptą „Senukų“ prekybos tinklo įkūrėjo Augustino Rakausko dvasinio mokymo, kuris lydi šį verslą nuo jo pirmųjų dienų. Kas paskatino tyrinėti ryšį tarp komercializmo ir dvasingumo?
A. S.: „Senukų“ epocha apibrėžia laikotarpį nuo pat mano gimimo. Atrodo, kad visas mano pasaulis buvo pastatytas ir sutaisytas iš ten pirktų medžiagų. Tai – talpus mitas. Kita vertus, mano kūryba dažnai tarsi pati susiranda tyrinėjimo objektus, susijusius su istorijomis, kuriose susiduria tikėjimas ir galia. To priežastis, manau, yra grožėjimasis tuo, kaip kontroversiškas ir gaivališkas žmogiškumas išsigremžia vagą tarp administracinių, privačių ir komercinių sprendimų bei erdvių. Trintis tarp individualios patirties ir neaprėpiamų darinių matoma nuo mano pirmųjų kūrinių, tarsi aš nuolat bandyčiau išsiaiškinti, tarp kokių girnų esu pati. Pavyzdžiui, kaip kuriamos istorijos ir prasmės, kaip užmezgami ryšiai, apsupti to, kas iš pažiūros gali būti paaiškinta kaip tiesiog sistemos ir jų padariniai, primesti „nekaltam“ pasauliui: politiniai režimai, nacionaliniai naratyvai, religiniai kanonai, verslo imperijos ir ekonominiai lūžiai.
Parodos pavadinimas „Fandomas“ nurodo į bendruomenę, vienijančią tam tikro reiškinio gerbėjus. Dažnai tokių bendruomenių nariai šį reiškinį išplečia savo interpretacijomis. Toks turinys vadinamas fan fiction. Tai yra ir viena iš praktikų, kurią taikote šioje parodoje. Papasakokite apie tai plačiau.
A. S.: Fanų bendruomenės man šiuo metu atrodo net įtakingesnis reiškinys nei subkultūros klasikine prasme. Anglų kalboje atsiradusi sąvoka fandom, apibūdinanti fanų judėjimus, šiandien tapo intensyvios kultūrinių produktų gamybos vieta. Tarsi pats laikmetis sudaro sąlygas obsesijoms, pasekėjams ir metaistorijoms klestėti. Todėl ir pati turėjau sau pripažinti, kad mano DIY (liet. pasidaryk pats) visata pradeda panašėti į vienišą ir keistą fandomą. Kai kurie parodoje pasirodysiantys darbai galėtų būti vadinami tolimu fanart (liet. fanų menas) aidu, o kai kurie artimesni fan fiction, arba fanfic (gerbėjų kūryba, paremta jau egzistuojančia fikcija), ypač videokūriniams. Šis žanras mane intriguoja, nes fanfic turi galią iš tiesų sukelti nepatogumo jausmą, lyg kažkas bandytų perskaityti protagonisto mintis. „Reddito“ diskusijoje radau gražų pasakymą: fan fiction sukuria nepageidaujamą intymumą.
Ką, Jūsų nuomone, fan fiction atskleidžia apie ryšį tarp gerbėjų, kūrėjų ir platesnio kultūros lauko?
A. S.: Kūryba gimdo kūrybą, ir šis procesas niekada nesibaigia. Fanų kūrybos principas mane sudomino dar ir dėl kitos, gana nišinės priežasties – jis tęsia grafikos istorijoje atsiradusios copyright koncepcijos (šis klausimas Europoje iškilo XV–XVI a., su spaudos staklių atsiradimu) vystymąsi ir kelia įdomių iššūkių. Kas vyksta su autorinėmis teisėmis ir kūryba, kuri prasmunka pro vaizduotės ir apropriacijos vartus kaip idėja, kaip emocija? Drįsčiau teigti, kad reprodukcijos svarba man tampa kertiniu parodos formavimo principu, kur kūriniai ir objektai rikiuojasi kartotės tvarka. Visa ši koncepcija kyla iš giliai mano kūrybos širdyje esančios meilės spaudai, į kurią žvelgiu kaip į postfordistinio informacinių technologijų amžiaus pramotę. O vieninteliai unikalūs parodos kūriniai yra matricos (spaudos plokštės) – reprodukciniai kūnai, kurie yra saugomi, ginami ir cenzūruojami tol, kol netampa gamybos atliekomis.
Parodoje „Fandomas“ žiūrovai išvys Jūsų skulptūrinę instaliaciją bei videokūrinį. Medijų įvairovė būdinga ir kitiems Jūsų projektams. Kaip nusprendžiate, kokios raiškos formos geriausiai tinka konkrečiai idėjai atskleisti?
A. S.: Aš mąstau iš medžiagos ar technikos vidaus. Jeigu mano idėjai ši medžiaga ar raiška nėra tinkama, nesistengiu jos įsprausti į šį rėmą. Kita vertus, didesni sumanymai anksčiau ar vėliau įgauna videokūrinio formą. Mane visada domino vizuali kultūra, o šiandienis vizualumas yra kaip niekada judrus: nuo judančių reklaminių stendų, videomeno iki fanvids (fanų vaizdo įrašų), jutuberių kanalų, videožaidimų, muzikinių klipų, buitinių įrašų, vainų, tiktokų, gifų ir kitokio pobūdžio „prastų“ vaizdų (angl. poor images), kaip tai pavadintų Hito Steyerl. Vienas kolega yra įvardijęs mano kūrybą kaip „Mad Max sutinka Rokoko“. Pažiūrėkime, kas išeis šįkart.
Jūsų kūryba yra pristatyta tiek tarptautinėje, tiek vietinėje šiuolaikinio meno rinkoje. Kaip, Jūsų nuomone, skirtingos auditorijos priima Jūsų kūrybą? Kaip Jus pačią ruošiantis parodai veikia žinojimas, kur vyks kūrybos pristatymas?
A. S.: Sunku pasakyti, kuo skiriasi skirtingų auditorijų priėmimas. Galbūt Lietuvos auditorija supranta daugiau kultūrinių niuansų ir nuorodų, kurias aš naudoju kūriniuose, o tarptautinė rinka mato mano kūrinius kaip kūrybinių principų visumą. O man pačiai parodos lokacija daro didelę įtaką. Kūrybos pristatymas namuose visada sukelia jaudulį, tačiau jį apmalšina stiprus bendruomenės palaikymas.
Žvelgiant į ateitį, kokias temas norėtumėte tyrinėti toliau? Ar planuojate imtis naujų krypčių?
A. S.: Ši paroda – svarbaus etapo pabaiga. Pavasariui įsismarkavus, kartu su paroda bus išleista ir monografija, kurioje bus aprašyta mano kūryba, kokia ji susiformavo per pastaruosius metus. Tad šiandien atsakydama į šį klausimą manau, kad verta atsigręžti atgal ir įdėmiai įsižiūrėti į netolimą praeitį. Neabejoju, kad ten slypi atsakymai, kas bus toliau.
Anastasios Sosunovos paroda „Fandomas“ Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaroma vasario 28 d., penktadienį, 18 val. Paroda veiks iki gegužės 4 d. Parodos kuratorė – Virginija Januškevičiūtė. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Parodos partneriai: „EMP Recycling“, Vilniaus dailės akademija. ŠMC ir Sapiegų rūmų mecenatas: „Reefo“.
Nuotrauka: Anastasia Sosunova. Fotografas: Visvaldas Morkevičius.