„Tai tik tavo baimė… ar gali patikėti?
Mūsų problemom… paguodos veidais…
ir tik laikas gali tave užmiršti…
o netrukus rankos atveria šešėlius…
Tą pačią dieną… tą pačią dieną… tą pačią dieną…“

– Emerson, „Ta pati diena“ („Same Day“), iš rinkinio „Dainos be muzikos“ („Songs Without Music“), 1984. Laisvas originalaus rankraščio ištraukos vertimas

 

Kasdien pabundame nujausdami tam tikrą scenarijų. Tas scenarijus keistai pažįstamas, nors ir ne iki galo aiškus. Sulig saulėtekiu prasideda negailestingai iš anksto nulemtos temos variacija. Džiaugsminga ar liūdna, diena visuomet kviečia priešintis – gyventi be scenarijaus. Būna dienų, kai tenka paklusti, būna dienų, kai reikia maištauti, būna paliaubų dienų. Dauguma baigiasi lygiosiomis arba pralaimėjimu. Rečiau – pergale. Kiekviena diena yra atskira įstabi kova. Ji at(si)naujina ir vis iš naujo pri(si)pildo nieko nežadėdama. Kai kurie bando šį ciklą suvaldyti. Jie stebi, mokosi, įsimena ir mėgina numatyti dėsningumus, tačiau kaskart pritaikant tokias žinias tėra įkvepiama, trumpam išsiplečiama – iškvėpimas neišvengiamas. Ir vis dėlto kartais tas kvėpavimas taip ištęsia laiką, jog pamirštame žemės ir saulės susitarimą. Kitiems tvarkingai suliniuotas grafikas taip ankštai apjuosia dieną, kad tampa pačia diena. Susitelkus vien į precizišką šviesos judėjimą, radikalus paklusnumas ima rodytis kaip būdas pabėgti. Dienos ciklas lengvai pasiduoda įvairiausioms interpretacijoms, atspindinčioms, kaip skirtingai jį suvokiame. Galima būti pasiglemžtiems jo pančių arba net patirti juos kaip kone didžiausią laisvę. Galima pasimesti aiškios struktūros rėme ir nematyti savęs, bet galima ir visai nustoti priešintis ir priimti jį kaip savo pačių kontūrą. Vėlgi, galima išmokti pajusti visą besikaupiančių dienų jėgą, atsispiriant nepaliaujamos jų kaitos sąlygotai mechaninei amnezijai. Ryžtingai, bet ir nesusireikšminant, net su užsispyrimu atmesti, kad pakanka dienos ritmo. Tai – tik keletas iš daugybės galimų šios temos variacijų, ją prisodrinančių ir žadančių naujus susitikimus su anksčiau patirta laime.

Parodoje „Ta pati diena“ dalyvauja: Rey Akdogan, Nick Bastis, Kazimierz Bendkowski, Geta Brătescu, Matt Browning, Tom Burr, Elene Chantladze, Josef Dabernig, Aria Dean ir Laszlo Horvath, Gintaras Didžiapetris, Jason Dodge, Kevin Jerome Everson, Simone Forti, Michèle Graf ir Selina Grüter, Villu Jõgeva, Tarik Kiswanson, Michael Kleine, Běla Kolářová, Jiří Kovanda, Kitty Kraus, Bradley Kronz, Kaarel Kurismaa, Simon Lässig, Ian Law, Klara Lidén, Jolanta Marcolla, Ugnė Nakaitė su Urte Jarmuškaite ir Pranu Gustainiu, Elena Narbutaitė, Ewa Partum, Matthew Langan-Peck, Julie Peeters ir BILL, Cameron Rowland, Margaret Salmon, Stephen Sutcliffe, Tanya Syed, Jean-Marie Straub ir Danièle Huillet, Raša Todosijević, Thanasis Totsikas, Maria Toumazou, Rosemarie Trockel, Christos Tzivelos, Mare Vint, Tanja Widmann, Marina Xenofontos ir Eiko Yamazawa. Parodą kuruoja Tom Engels ir Maya Tounta.

Rugsėjo 6–7 d. vyksiančio parodos „Ta pati diena“ atidarymo savaitgalio metu bus pristatyta Andriaus Arutiuniano, Mette Edvardsen ir Iben Edvardsen, Toine Horverso, Danos Michel ir Eszter Salamon gyvai atliekamų kūrinių programa.

Parodos pavadinimas pasiskolintas iš 1984 m. Niujorke sukurto graikų poeto Emersono to paties pavadinimo eilėraščio. Šis eilėraštis – dalis spausdinimo mašinėle parašyto ir anksčiau neskelbto eilėraščių bei dainų rinkinio „Dainos be muzikos“, surasto graikų fotografo George’o Tourkovasilio archyve.

2023 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje įvyko įvadinis 15-osios Baltijos trienalės renginys, pagrindinės jos parodos „Ta pati diena“ prologas. Šio renginio pavadinimas „Pasiliki nulyje“ taip pat buvo pasiskolintas iš Emersono poezijos rinkinio. Renginio dalyviai: Betzy Bromberg, „Draugų vardai“, Emerson, Mette Edvardsen, Han-Gyeol Lie, Honour, Julie Peeters, James Richards, Koenraad Dedobbeleer, Margaret Raspé, Remigijus Pačėsa, Seiko ir Casio, Ugnė Nakaitė.

Baigiamasis 15-osios Baltijos trienalės skyrius įgaus spausdintą formą – Tomo Engelso ir Mayos Tountos parengtas ir Julie Peeters apipavidalintas leidinys bus išleistas 2025 m. viduryje.

Pirmoji Baltijos trienalė surengta 1979 m. Vilniuje, joje pristatyta nekonformistinė jaunų Baltijos šalių menininkų kūryba. Nuo tada renginys išaugo iki vienos svarbiausių tarptautinių parodų Šiaurės Europoje. Artėjanti trienalė – viena pirmųjų tarptautinių parodų, rengiamų Šiuolaikinio meno centre po beveik trejus metus trukusio pastato kapitalinio remonto. Parodos pradžia sutampa su šiuolaikinio meno festivaliu „Survival Kit 15“ Rygoje, tad lankytojai kviečiami patyrinėti, kas šį rudenį siūloma kitose Baltijos šalyse.

 

15-OSIOS BALTIJOS TRIENALĖS KURATORIŲ KOMANDA

TOMAS ENGELSAS yra kuratorius, rašytojas, dėstytojas ir dramaturgas, dirbantis vizualaus ir performanso meno sričių sankirtoje. 2021 m. spalį jis tapo „Grazer Kunstverein“ parodų erdvės meno vadovu ir ten pristatė tokius menininkus kaip Sandra Lahire, Celeste Burlina, Iris Touliatou, Maria Toumazou, Marija Olšauskaitė ir Miloš Trakilović. 2021 m. jis inicijavo Briuselyje pristatytą parodų vitrinoje seriją „front“, kurioje dalyvavo Trevoras Yeungas, Elena Narbutaitė, Julie Peeters ir Hamishas Pearchas ir kiti. Tarp kitų pastarojo meto jo projektų – drauge su Xue Tan ir Raimundu Malašausku kuruota paroda „trust & confusion“ meno centre „Tai Kwun Contemporary“ Honkonge (2021); paroda „Touch Release“ šiuolaikinio meno centre „Nassauischer Kunstverein Wiesbaden“ Vysbadene (2021); su Joanna Zielińska kuruota paroda „Techno-Intimacies“ šiuolaikinio meno muziejuje „M HKA“ Antverpene (2021); Hanos Miletić paroda „RAD/Materials“ parodų platformoje „Haus“ Vienoje (2020); paroda „another name, spoken“ galerijoje „Jan Mot“ Briuselyje (2017); ir renginių serija „Matters of Performance“ Karališkojoje meno akademijoje Gente (2017–2019). Engelsas yra vienas iš internetinio garso archyvo „Conversations in Vermont: Steve Paxton“ (Sarma, 2020) sudarytojų, tyrimui gavęs finansavimą iš Roberto Rauschenbergo fondo. Yra dirbęs su įvairiais choreografais, tokiais kaip Alexandra Bachzetsis projekte „documenta 14“ Atėnuose ir Kaselyje, Mette Ingvartsen festivalyje „steirischer herbst“ Grace, Mette Edvardsen, Bryana Fritz ir PRICE/Mathias Ringgenbergas. Pirmasis jo projektas Vilniuje buvo kartu su Raimundu Malašausku kuruota dviejų nuotraukų paroda „Circa 2022“, ją 2022 m. organizavo projektų erdvė „Montos Tattoo“.

MAYA TOUNTA šiuo metu vadovauja ne pelno siekiančiai parodų erdvei „Akwa Ibom“, kurią 2019 m. ji įkūrė kartu su Otobong Nkanga. Šioje erdvėje Tounta surengė tokių menininkų kaip Rosalind Nashashibi ir NBA (Agency of New Way: Nick Bastis, Liudvikas Buklys, Gintaras Didžiapetris, Dalia Dūdėnaitė, Ona Kvintaitė ir Elena Narbutaitė), Thanassis Totsikas, Jasonas Dodge’as, Ellen Gallagher ir Dora Economou, Marina Xenofontos ir Nicole Gravier bei kitų parodas. Kartu su „Radio Athènes“ ir galerija „Melas Martinos“ ji atstovauja „Estate of Christos Tzivelos“ ir George’o Tourkovasilio archyvui. Tounta kartu su Gerda Paliušyte, Gediminu G. Akstinu ir Liudviku Bukliu įkūrė meno erdvę „Montos Tattoo“ Vilniuje. 2021–2022 m. ji buvo žurnalo „e-flux“ meno vadovė. 2017–2021 m. Tounta glaudžiai bendradarbiavo su Otobong Nkanga įgyvendindama tęstinį savo projektą „Carved to Flow“ („Išraižytas tekėjimui“), jis ir paskatino įkurti parodų erdvę „Akwa Ibom“. Tounta ir Nkanga kartu kuravo parodos „documenta 14“ Atėnuose ir parodų erdvės „Gropius Bau“ Berlyne viešųjų renginių programas: moderavo pokalbius su Newtonu Harrisonu („Harrison Studio“), Maria Thereza Alves, Fernando Garcia-Dory, Jennifer Teets ir Lorenzo Cirrincione, Iris Touliatou ir kitais. Tarp būsimų Tountos projektų – Helenos Papadopoulos fotonovelės „Blue Gardenia“ („Mėlynoji gardenija“) pristatymas ir mados dizainerio Kosto Murkudžio kūryba paremta grupinė paroda, kurioje dalyvaus pats dizaineris, Jodie Barnes, Marietta Mavrokordatou ir Lenardas Gilleris.

 

Pagrindinis paveiksliukas: „Mirtis“, apie 1970, sidabro želatinos atspaudas. Autorystė priskiriama Eliai Lekodimitriui slapyvardžiu Emerson. Pasidalinta gavus „The George Tourkovasilis Estate“ leidimą