Gilus kaip miegas, greitas kaip širdis – video instaliacija, susidedanti iš penkių video projekcijų, trijų ekranų, dviejų monitorių ir aštuonių žemų sofų. Visi video buvo sujungti tarpusavyje ir kuria vieną fikciją, vieną naratyvinę terpę. Jie vaizdavo motinos ir dukters ritualus, jų santykius su miegu ir pabudimu, sapnu ir tikrove. Jos gyveno bute, iš realaus gyvenimo paverstame į tam tikrą kokoną, kuriame jos mito savo pačių fantazijomis.
Parodos salės viduryje ant trijų permatomų ekranų buvo sumontuotos trys projekcijos. Tai instaliacijos centras, kuriame vyko pasakojimas. Šie sinchronizuoti video rodė tą patį filmą skirtingais kampais, lyg erdvėje būtų išskleistas trijų išmatavimų kinas. Mama ir duktė atliko įvairius ritualus. Vaizdai prasidedavo, kai mama žadino dukterį ir palydėdavo ją į tualetą. Jos glostė viena kitai veidą, tarsi norėdamos pajusti bėgantį laiką. Tada mama nuprausė dukterį ir palydėjo ją atgal į lovą. Ji apklojo ją raudona suknele ir nuavė jai batus. Tada pati juos apsiauna ir pradeda šokti svetainėje, kol mergaitė miega.
Nuolatinis ir cikliškas gestų pasikartojimas sustiprino įpročio ir kodifikacijos aspektą. Tai primenė rutiną. Režisūra ir tam tikras simbolizmas (raudona suknelė, gestas) pabrėžė tikrovės ir vaizduotės artimumą. Trijų ekranų išdėstymas leido žiūrovams patekti į vaizdų apsuptį, tuo pat metu stebėti veiksmus iš skirtingų kampų.
Dvi kitos projekcijos yra pakabintos ant sienų abiejose salės pusėse. Jos atlieko skirtingas funkcijas, kaip rėmas, scenografija ir laiko nuoroda. Jose buvo matomi urbanistiniai vaizdai pro abiejų moterų namo langą nuo sutemų iki aušros. Taip pat jose buvo matomos ramiai miegančios abi moteris.
Salės kampuose stovėjo du monitoriai. Priešais juos prie sienų stovinčios aštuonios žemos lovos/sofos buvo skirtos atsisėsti ar atsigulti žiūrovui. Monitoriuose buvo rodomi kiti naktiniai abiejų moterų ritualai (mama kanda dukteriai į koją, duktė šoka savo mamai, abidvi stebi kaimynų langus). Kadrai buvo sumontuoti laužytai ir greitai. Turinys veikė kaip prisiminimų ar sapnų nuotrupos.
Pagrindinis tokio architektūrinio išdėstymo tikslas buvo leisti žiūrovui suvokti motinos ir dukters santykį įvairiais būdais, iš įvairių kampų, skirtingomis formomis, prisitaikant prie savo paties intensyvumo ir lankstumo. Stebėtojai galėjo pasirinkti stebėjimo padėtį iš arčiau, jei norėtų pasiekti vaizdų ir jų sekos kuriamą mieguistą proto būseną. Tarytum pasinerti į opiumo dūmų pilną kambarį.
Dėkojame: Hauser und Wirth kolekcijai, St.Gallen, Šveicarija
Rėmėjai: Pro Helvetia, Šveicarijos kultūros fondas
