Menininkai: Gordon Dalton, Tim Davies, Peter Finnemore, Meriel Herbert, Bethan Huws, Anthony Shapland, Bedwyr Williams.

Projekte „Iš naujo ir iš naujo, vėl ir vėl” septyni Velso menininkai tyrinėjo ritualus ir tradicijas, sudarančias ar įtakojančias mūsų gyvenimus. Tai buvo kažkas kasdieniško, kaip didysis britų laisvalaikio užsiėmimas – sodininkystė, ir kas nors sudėtingo ir stulbinančio, kaip istoriniai ritualai, susiję su išėjimu į karą. Menininkai išiskyrė iš kitų savo pasirinktus subjektus ir sureikšmina jų veiklą, suteikdami jai dramatinį efektą ir pabrėždami, kokią didelę reikšmę individui turi kiekvienas ritualas ar laisvalaikio užsiėmimas.

Toks požiūris skatina mus atkreipti dėmesį į dalykus, kurie ne visada yra pastebimi, ir atspindi vykstantį bendradarbiavimą tarp Velso ir Lietuvos – dviejų šalių, kurios dažnai yra suvokiamos kaip esančios pripažintų centrų periferijoje, tačiau labai pozityviai išnaudojančios savo padėtį. Ši paroda buvo antra kultūrinių mainų programos tarp Chapter Šiuolaikinių menų centro (Kardifas) ir Šiuolakinio meno centro (Vilnius) dalis. Pirmojoje dalyje “Nekaltybės likučiai” lietuvių menininkų darbai buvo pristatyti Chapter Šiuolaikinių menų centre 2004 metais.

Parodoje dalyvaujančių menininkų darbai atskleidė Velso meno praktikos skerspjūvį; kartu su pripažintais Jungtinės Karalystės menininkais savo kūrinius pristatė ir jauni kylantys talentai.

Gordon Dalton: Auka Seniems Dievams, 2005
Nepaisant jo pasisekimo plačioje rinkoje, sunkusis metalas yra dažniausiai suvokiamas kaip „autsaiderių” muzika. Jis neretai siejamas su šėtoniškais ritualais, hedonizmu ir ilgaplaukiais jaunuoliais. Tiriantis šias sąsajas darbas Auka Seniems Dievams tampa galinčiu sukelti kultūrinį šoką Velso ir Lietuvos bendradarbiavimo pavyzdžiu. Tai kažkas panašaus į portalą, kuriame abiejų šalių muzikos gerbėjai tampo tariamai geidžiamomis prekėmis, skirtomis importui/eksportui, tuo pačiu išryškinant dalyvaujančius individus ir mitus bei ritualus, būdingus sunkiojo metalo gerbėjams.
Auka Seniems Dievams yra instaliacija, kurios pagrindinė dalis – DVD projekcija, vaizduojanti grupės SLIPKNOT gerbėjus, lietingą vakarą besirenkančius į koncertą Kardife (Velsas). Besibūriuojantys gerbėjai, norintys patekti vidun, elgiasi pagal savo reputaciją – daro “Šėtono ženklą”, įprastą pasisveikinimą per sunkiojo metalo koncertus.
Virš durų kabantis kūrinio pavadinimas degė raudona šviesa. Tai reiškia įėjimą arba portalą. Ant gretimos sienos dvigubų sulankstomų albumo lapų principu buvo demonstruojamas piešinys/ koliažas. Ten buvo galima rasti įėjimo į kitas šalis slaptažodžius, sukurtus panaudojant sunkiojo metalo grupių pavadinimus ir vietas, iš kur jos kilę. Ten taip pat buvo šimtai iš interneto surinktų Lietuvos/Velso metalo gerbėjų nuotraukų, plakatų ir metalistų atributikos, šlovinančios sunkiojo metalo broliją.
Aplink po visą erdvę yra pridėliota įvairių su kūrinio tematika susijusių objektų, nurodančių į atstumą tarp dviejų taškų, kai esi įstrigęs tarp siekių ir aplinkybių, tarp to, kas kasdieniška ir mitiška, kas suvokiama ir tikra, tarp gėrio ir blogio.

Bethan Huws: Dainavimas jūrai, 1993
Bethan Huws 16 mm filme Dainavimas jūrai dalyvauja “The Bistritsa Babi” (Močiutės), viena geriausių Bulgarijos tradicinių dainininkių grupių. Jūros pakrantėje dainuojančių dainininkių balsai skambėjo pritariant vėjui, o įsimenančios melodijos susiliejo su jūros ošimu ir sukūrė unikalią gamtos garsų ir balsų polifoniją.
“The Bistritsa Babi” dainininkių balsuose įausti jų namai, tradicijos ir jų kaimų gyvenimas. Jų dainos gyvai įkūnijo tradiciją, kuri nepertraukiamai tęsiasi tūkstantį metų kaip grynojo folkloro versmė. Bulgarijos Planos regiono kaimuose dainos yra tradiciškai dainuojamos gryname ore – darbo dienos pabaigoje, per šventes ar suėjimus.

Tim Davies: Grojimas būgnais, 2003
Šioje didžiulėje dviejų ekranų projekcijoje, pavadintoje Grojimas būgnais, buvo pateikiama kliše tapusi šlovės, narsumo ir karingumo vizija, kurią gaubė nesiliaujantis būgnų dundesys.
Grojimas būgnais kritikuoja karo šlovinimą, o kūrinio vizualinis paprastumas dar labiau sustiprino šią kritiką. Davieso kūrinys pateikiamas minimalistiškai, o siužetas yra sudėtingas ir keliantis daug asociacijų. Kūrinį padėjo suprasti formos ir prasmės pusiausvyra, kai viena išryškina kitą. Kūrinys pradeda veikti žiūrovą, bet ne jo sentimentalumą, o racionalią sąmonę ir poreikį klausti – kodėl? Būgnelio su stygomis garsas ir išvaizda sukūrė stulbinantį ir kerintį efektą su nuolankios baimės, racionalaus įsiūčio ir baimės priemaiša.

Tim Davies: Rosmarinus Officinalis, 2003
Rosmarinus Officinalis – tai vaizdo projekcija, kurioje galėjome pamatyti, kaip floristas darė laidotuvių vainiką realiame laike. Įmantrūs natiurmortai iš gėlių nuo pat septyniolikto amžiaus buvo pagrindinis Europos tapybos ramstis, ir kaip priemonė, atskleidžianti menininko techninius įgūdžius, ir kaip mirtingumo simbolis. Šiame kūrinyje Davies filmavo, kaip daromas vainikas, specialiai sustiprindamas spalvų kontrastus, siekdamas pakartoti tapybinius paties vainiko šviesotamsos efektus. Vainiko gamybos realistinis pateikimas priminė mums, kad tai yra ir konstruktyvi, ir degeneracinė veikla.
Greta vaizdo projekcijos pastatyto monitoriaus ekrane keitėsi įvairūs augalai, garsėjantys savo gydomosiomis ar simbolinėmis savybėmis. Vaizdai sumontuoti kaip prisiminimų sąrašas ar pavardės ant paminklų žuvusiems praėjusiuose karuose.

Anthony Shapland: Saulėtekis, 2003
Shaplando darbuose dažnai yra tiek mažai veiksmo, kad vaizduotė tampa itin aktyvi. Atrodo, lyg jis mus verstų visaip priešintis nejudrumui, ir netgi menkiausia veikla jo kūrinyje mus akimirksniu išvaduoja nuo šios atsakomybės. Menininkas ir siekė išryškinti šią kasdieniškumo transformaciją į epiškumą.
Saulėtekis vaizdavo gatvės žibintą prieblandoje. Žibintas užsidegė nuo kibirkšties, ir jo pilkšva šviesa pavirsto oranžiniu švytėjimu, atkartodama saulėtekio šviesą. Toks sugretinimas padėjo žiūrovui pajusti akimirką tarp nakties pasitraukimo ir dienos pradžios, garso takelyje skambant aušros chorui.
Kinas ir televizija prikimšo į žiūrovų galvas lūkesčio ir atpildo sampratų. Jomis ir yra paremta fikcija; tačiau tai nėra realybė. Realybėje dažnai nebūna atpildo, o vieną lūkestį keičia kiti. Vis dėlto šiame kūrinyje mūsų lūkesčiai sulaukė išsipildymo. Mes nujautėme, kas gali atsitikti, jei jau esame kviečiami leisti laiką žiūrėdami į neuždegtą gatvės žibintą. Žibintas egzistuoja tam, kad būtų uždegtas. Taigi, mes laukiame, kol tai atsitiks, ir taip atsitinka – taip pat užtikrintai, kaip naktį keičia diena, ir mus ramina žinojimas, kad ir toliau bus taip pat.

Anthony Shapland: Noktiurnas, 2004-05
Noktiurnas tyrinėja, kaip miestas pereina iš nakties į dieną, tą akimirką, kai naktis ištirpsta ir prasideda darbo diena. Savo naujame kūrinyje menininkas stebi, kaip elgesys ir susitarimų taisyklės mieste skiriasi naktį. Durų nišos tampo privačiomis erdvėmis, ir kasnakt įvairios žmonių grupės naudojasi ta pačia erdve, kurioje elgiasi pagal įvairius elgesio modelius. Šis darbas – tai pasikartojančių įvykių ir kolektyvinių įpročių katalogas, kurių centre yra gėrimas.
Kiekvienas siužetas turėjo savo scenarijų, smulkiai apibūdinantį jame dalyvaujančių žmonių veiksmus ir dialogus, pabrėžiantis pasikartojančius nieko bendra neturinčių žmonių veiksmus. Kaip ir savo ankstesniuose darbuose, šiame kūrinyje Shaplandas dalyvavo ne siužetų režisūroje, bet jų gamyboje, ir žmonių veiklos stebėjimas tampa vis įdomesnis, kai kiekvieną naktį panašus scenarijus kartojasi su skirtingais veikėjais.

Peter Finnemore: Paukščių stebėtojas, Mano galva pašiūrėje, Pabėgėlis duoda vaisių, 2004 ir kiti filmai
Peterio Finnemore’o poetiškų ir daugiasluoksnių kūrinių pagrindas yra jo stiprus prisirišimas prie gimtojo kaimelio Vakarų Velse; jo darbai meta iššūkį kasdienybės riboms. Finnemore’o dėmesio centre buvo įvairių temų, susijusių su velsietišku tapatumu, vizualinis tyrinėjimas: Velso istorija, kultūra, gamtovaizdis ir velsiečių psichologinės bei dvasinės subtilybės.
Jo filmų veiksmo vieta yra jo šeimos sodas ir namų erdvė. Nors tai yra įprastos erdvės, jose slypi teatrinės ir transformacijos galimybės. Menininkas nagrinėjo kelias skirtingas idėjas, tarp jų – ritualizuotą ir egzistencinį judesį, vaizdinių koanų kūrimą, kultūrinį tyrimą, kosmologiją, humorą ir patosą.

Meriel Herbert: Laukimas, Kasymasis, Aikčiojimas, Traukuliai, Rankų grąžymas, Žingsniavimas ir Šauksmas, 2004-2005
Eksponuojami atsitiktinėse ir kartais nepastebimose centro erdvėse, Merielės Herbert Laukimas, Kasymasis, Aikčiojimas, Traukuliai, Rankų grąžymas, Žingsniavimas ir Šauksmas yra serija vaizdo ir garso kūrinių, susijusių su jos menininkės tapatumu ir sunkumais, su kuriais susiduria dažnas menininkas, kurdamas savo darbus.
Pasilikusi viena savo studijoje su įrašymo aparatūra ir savo kūnu, menininkė kūrė savo darbus naudodama, ką turi po ranka. Ji laukė ir troško, kad „kūrinys” įvyktų. Centre žiūrovai galėjo patirti jos būseną; sekinanti įtampa, stresas ir frustracija yra apčiuopiami ir pasireiškia pasąmoniniais „trūkčiojimais”, kuriuos menininkė atskleidė savo naujuose darbuose.

Bedwyr Williams: Stori a Chwedl (Pasaka ir pasakėčia), 2005
Bedwyro Williamso meninė praktika yra labai plati; ją sudaro estradinės komedijos ir performansai, video, instaliacijos, rašymas, fotografija ir piešiniai. Visuose jo darbuose didelį vaidmenį vaidina humoras, kuris sustiprina kandžią kritiką ar satyrą pasirinkto objekto atžvilgiu.
Bedwyro darbai, ypač sukurti panaudojant estradinės komedijos elementus, dažnai yra pagrįsti kalba ir sugebėjimu pasinaudoti bendra patirtimi. Šio jo performanso, pavadinto Stori a Chwedl (Pasaka ir pasakėčia), išeities taškas – tradicinė lietuviška vaikų pasaka „Pasaka apie narsųjį strazdą”. Veikdamas „aklai”, Williamsas buvo priverstas atskleisti, kad nesupranta kalbos, ir bendrauti vadovaudamasis tik tuo, kaip jis suvokia šnekamosios kalbos intonacijas ir niuansus. Neturint galimybės pasinaudoti kolektyvine atmintimi, menininko performansas tapo ir juokingas, ir tragiškas, o jo humoras padeda mums suvokti kai kuriuos rimtus dalykus, kurie kolektyviai veikia mus visus.
Centre buvo eksponuojama nauja Williamso skaitmeninių manipuliacijų būdu sukurtų nuotraukų serija, kurioje jo dėmesio centre atsidurė vietiniai lietuvių muzikantai; jis demonstravo savo siužetų kūrėjo talentą, uždėdamas savo paties atvaizdą ant kompaktinių plokštelių viršelių nuotraukų.