Paroda Kompozitorių namuose (A. Mickevičiaus g. 29, Vilnius)

Rugsėjo 17 d., 18 val. duris atveria pradedančiųjų menininkų kūrybą pristatanti paroda „JCDecaux premija 2021: Tarpai“. Šiemet paroda iš Šiuolaikinio meno centro pastato persikelia į Kompozitorių namus. Parodos lankymas yra nemokamas.

„JCDecaux premija“ – tai Šiuolaikinio meno centro ir „JCDecaux“ 2016 m. įsteigtas kasmetinių parodų ciklas, siekiantis skatinti pradedančiųjų Lietuvos menininkų kūrybą, jos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje bei visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu. „JCDecaux“ įsteigta vienkartinė 4000 eurų dydžio premija tarptautinės komisijos sprendimu skiriama vienam parodoje dalyvaujančiam menininkui ar kolektyvui už pristatomo kūrinio meninės raiškos originalumą bei aktualumą.

Čia žiojėjančioje tyloje išsisklaido paskutiniai šnabždesiai, kuriuos prisimenu apsisukusi aplink savo ašį; ši tylanti pauzė nukreipia mane ir sviedžia į naują terpę, o tada prasideda repeticija.

Žvėryno mikrorajone įkurdintoje perklausų edvėje nenuilstamai virpa oras, kuriuo kvėpuojame, kuriuo sklinda tyla ir muzikos instrumentų skleidžiami garsai. Vytauto Edmundo Čekanausko projektuoti Kompozitorių namai – vienas pirmųjų pokarinio modernizmo architektūros šedevrų, kurio durys atvertos 1966 m., o interjeras nepakitęs ir tausojamas iki šių dienų. Šis pastatas svarbus ne tik savo architektūriniais sprendimais, bet ir tuo, kad žymi įgyvendintą kolektyvinę utopiją – užmojį sudėtingomis politinėmis sąlygomis kompozitoriams pastatyti namų ir studijų miestelį su perklausų sale.

Geologinius sluoksnius menantis sienų tinkas ir nebyliai žvangantys, erdvėje šviesą sklaidantys „Saturno“ būgnai įkvepia atskleisti tarpuose tūnančius galimus pašnekesius. Tyla ir tuštuma čia tampa būtinybe, leidžiančia suvienyti mus supančią visumą. Tarpas virsta pereinamąja grandimi, kompoziciją į bendrą vienį sukabinančia pauze – erdve, kurioje susijungia skirtingi poliai, leidžiama atsikvėpti ir pereiti į kitą temą, kitą registrą.

Į tarpus prasmenganti informacija pasislepia ir sukuria jėgą, tiek užfiksuojančią tai, ką jau matėme, girdėjome ar užuodėme, bet neaptarėme, tiek nuvedančią mus naujų jausmų vingiu.

Pristatomi kūrėjai naviguoja tarp skirtingų teminių krypčių: kūriniuose nagrinėjami moderniosios paveldosaugos iššūkiai ir pasaulinės pandemijos padiktuotas taktiliškumo bei intymumo persikėlimas į medijuotas formas – garso žinutes, telefoninius pokalbius ir virtualius susitikimus; kolektyvinės queer bendruomenės patirtys sujungiamos su individualia menininko raiška ir virsta patyriminiu video kūriniu; geologiniai reiškiniai susišaukia su materialiąja pastato tikrove ir patirtais iššūkiais – smegduobės siūlo naujas metaforas ir kitokį požiūrį į atsiveriančius potencialumo tarpus; senovės Graikijos mitai jautriai pasitelkiami analizuojant tarptautinius politinius susitarimus ir simbolinius gestus, vedamus progreso, mokslo, pasaulio galių tarpusavio varžybų ir, galop, ekspansijos – ne tik Žemės planetoje, bet ir kituose dangaus kūnuose.

PARODOS DALYVIAI

Deividas Vytautas Aukščiūnas (g. 1996 m.) – menininkas, dirbantis su judančiais vaizdais, performansu ir 3D animacija. Aukščiūnas Vestminsterio universitete baigė kino bakalauro studijas, o šiuo metu studijuoja Londono Karališkojo meno koledžo magistrantūroje. Parodoje pristatomas kūrinys „tight grip, it makes me feel safe“ – tai įtraukianti vaizdo instaliacija, įrengta suskaldytoje, mūsų dabartį atspindinčioje nebūtyje ir atskleidžianti queer aistrą, įniršį bei viltį.

Maarten Brijker (g. 1993 m. Nyderlanduose) – garso menininkas, tyrinėjantis garsinį suvokimą ir įvarius būdus bendradarbiauti pasitelkiant garsą. Kūrėją domina garso galimybė sukelti mentalinius vaizdinius ir emocines būsenas, taip pat jo funkcija kuriant pasakojimo naratyvą. Brijker kūrybą sudaro performansai, garso instaliacijos, videodarbai, eksperimentiniai klubų vakarai ir multimedijos muzikos leidiniai. Menininkas baigė meno ir mokslo magistro studijas Hagos karališkojoje meno akademijoje ir ekonomikos bakalauro studijas Amsterdamo universitete. Pasitelkęs didžėjaus pseudonimą Yon Eta, Brijker groja klubuose, neseniai išleido debiutinį EP (angl. extended play) „Take me 2 the feeling“. Pastaraisiais metais kūrėjas taip pat išleido kelis audiovizualinius kūrinius bendradarbiaudamas su „Cinekid“, „FOAM“, „EYE“ kino institutu ir festivaliu „Freeform“ bei grojo festivaliuose „Sonic Acts“ ir „Long Progress Bar Festival“ (Jungtinė Karalystė).

Parodoje „JCDecaux premija 2021“ Maarten Brijker pristatys daugiakanalę garso instaliaciją, kurioje tyrinėjamas garso intymumas ir fiziškumas. Konkrečiai kūrinyje susitelkiama į balso faktūras ir jo funkciją mezgant bei patiriant žmogiškąjį ryšį ir artumo jausmą. Paremtas asmeniniu karantino laikotarpiu užfiksuotų kasdienių – ir intymių – garsų archyvu bei vaizduotę tyrinėjančiomis garsinėmis kompozicijomis, šis kūrinys skirtas garsiškai apmąstyti praėjusius metus.

Eglė Razumaitė (g. 1993) yra analoginio judančio vaizdo studijos/laboratorijos „Spongé“ įkūrėja. Razumaitė 2016 m. baigė filosofijos studijas Vilniaus universitete, 2017 m. buvo Rupert meno centro alternatyvios edukacijos programos dalyvė, šiuo metu dirba Lietuvos kultūros tyrimų instituto Lietuvos filosofijos istorijos skyriuje. Eglės meninė praktika plėtojasi tarpdisciplininiame lauke apimdama tapybą, kolektyviai kuriamus socialinės skulptūros darbus, su 16 mm ir 35 mm kino juostomis kuriamus judančius vaizdus, eksperimentinį kiną ir fotografinius atvaizdus.

Parodoje pristatomo Eglės Razumaitės kūrinio tema – moderniosios paveldosaugos iššūkiai Lietuvoje. Kultūrinės vertės požymių turinčių nekilnojamų objektų Lietuvoje apstu, tačiau nevisi atsiduria kultūros vertybių registre. Dalis jų yra sunaikinami arba neatsakingai renovuojami dažniausiai ne todėl, kad yra nevertingi, bet dėl to, kad apskritai dar nebuvo įvertinti. Menininkė imasi tam tikro inventorizavimo bei apskaitos proceso fiksuodama jau išnykusią ir dar egzistuojančią, tačiau apleistą arba transformuotą postmodernistę architektūrą. Sociokultūriniai veiksniai nusakantys objekto tapimą saugotinu yra nuolat kintantys. Paveldo vertinimo kriterijai ir pati paveldosauga yra reliatyvūs, todėl kūriniu siūloma kritiškai pažvelgti į šiandieninius reglamentus apibrėžiančias įpaveldinimo procesus. Vis svarbesniu tampa žmonių sąmoningumas ir nevyriausybinės iniciatyvos siekiant apsaugoti ne tik postmodernistinę architektūra, bet ir viešąsias erdves, paminklus ir kitus urbanistinio paveikslo elementus. Skirtingus pasirinktos problematikos aspektus parodoje nagrinės fotografijos, trumpas filmas bei atvira diskusija.

Ieva Kotryna Ski (1994 m.) kurį laiką dirbo kino aikštelėje Lietuvoje, vėliau persikėlė į Paryžių, kur baigė kino bakalauro studijas, o šiuo metu tęsia magistro studijas meninio tyrimo programoje École Universitaire de Recherche ArTeC. Savo meninę praktiką menininkė pradėjo nuo telefono video estetikos, iš to atsirandančių technologinių glitch‘ų ir fragmentuotos kasdienybės dokumentavimo. Ieva Kotryna taip pat dažnai dirba kaip video menininkė prie kitų menininkų projektų.

Parodoje pristatomas kūrinys „Smegduobė“ atsispirdamas nuo geologinių darinių bei menininkės senelio geologo Vytauto Narbuto tyrinėjimų, leidžiasi smegduobių atveriamais takais. Erozijos paveiktos uolienos tirpsta, susidarius ertmei viršutinis žemės paviršius nebeatlaiko ir įgriūna. Atsivėrę urvai apsijungia į bendrus kanalus formuodami įtrūkinėjusį kraštovaizdį, kuriame atsiranda galimybė pažvelgti į reiškinius kitu rakursu, o skirtingos skaitmeninio vaizdo kokybės ir formos ieško santykio su iš po kojų slystančiu paviršiumi.

Naglis Kristijonas Zakaras (g. 1991 m.) gyvena ir dirba Vilniuje. 2017 metais baigė magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, skulptūros katedroje. 2018 m. buvo Rupert alternatyvios edukacinės programos dalyviu. Kristijono kūrybai būdinga kalbėti politiškai įkrautomis temomis, nevengiant istorinių diskursų, pasakojimų, tačiau kartu stengiantis išryškinti individo santykį su nagrinėjama tema. Jo kūrybinės praktikos varijuoja nuo objektų, muzikos iki scenografijų kūrimo.

Pristatomas kūrinys „Fajetonas“ – tai objektų ir istorijų rinkinys, kuriuo bandoma permąstyti XX a. progreso ir jo žlugimo laiką, kai vaizdas yra ir materialus artefaktas – atvaizdas, ir nematerialus vaizdinys. Šiuo kūriniu tęsiami anksčiau menininko pradėti tyrimai, susiję su žodžiu FIAT (lot. tetampa, tebūnie). Žodžiu, į kurį siūloma žiūrėti kaip į galios susitarimą, kurio pasėkoje daiktams arba reiškiniams yra suteikiamos naujos savybės, įgalinančios juos veikti kitaip nei įprasta. Kartu keliant klausimą, kas yra tas, galintis ištarti „tetampa“? Kokia yra ta galios pozicija, gebanti kurtididžiuosius pasakojimus? Ir kas nutinka individui jų šviesoje, susidūrus su naująja tikrove ypač, kai niekas su juo nesitaria?