„Tapyba yra mąstymo ir matymo būdas” – teigia Jonas Gasiūnas, likdamas viduriniosios lietuvių tapytojų kartos priešakyje. Šios kartos likimas paradoksalus – atėjusi devintajame dešimtmetyje, ji surengė dar vieną tapybos kaip simbolinės vizualiojo meno šakos Lietuvoje manifestaciją, o įsibėgėjus dešimtajam tapo pačios disciplinos krizės liudininke. Aktualius turinius uzurpavus naujoms meninėms praktikoms, tapyba atsidūrė periferijoje, kuri daugumai aktyvių menininkų tapo saugia meistrystės puoselėjimo ir tradicijos konservavimo vieta. Tačiau buvimas periferijoje gali provokuoti savirefleksiją ir skatinti atsinaujinimo veiksmus. Jonas Gasiūnas yra vienas svarbiausių savo kartos tapytojų, išnaudojusių paskutiniojo dešimtmečio akibrokštus tapybinės raiškos konceptualizavimo dėlei.

Parodoje „Piešimas dūmais” buvo pristatomi naujausi Jono Gasiūno darbai – tapyba ir du videofilmai, pratęsę ir praplėtę tapybinį naratyvą. Parodos pavadinimas yra tiesioginė nuoroda į specifinį paveikslų paviršiaus apdorojimą degančios žvakės dūmais. Pirmieji darbai šia technika atlikti 2000 metais, o toks piešinio kūrimo principas menininkui tapo savotišku atradimu, leidusiu tyrinėti atvaizdo ir fikcijos problemą: „Tai, ką aš vaizduoju dūmų pagalba, ir yra dūmai. Tai – fikcija.” Nepaisant nesunkiai atpažįstamų vaizdinių tariamus turinius kuria daugiasluoksniai kodai. Dauguma paveikslų pasakoja bent kelias istorijas iš karto, jos perkeliamos iš skirtingos kilmės šaltinių – betarpiškai patiriamos ir medijuotos tikrovės, reprezentacinės kultūros ir graffiti aplinkos, o siužetiniai sluoksniai klojami vienas ant kito rodomų kadrų principu. Pasirinkti paveikslų formatai ir ekraniška struktūra (vaizdas vaizde) taip pat imitavo transliavimo priemones, žarstančias, o ne kaupiančias savyje informaciją. Iškalbingi ir ironiški darbų pavadinimai pasiūlė kai kurias skaitymo kryptis, tačiau pernelyg įsijausti neverta.

Rinkdamasis siužetus, į savo paveikslus Jonas Gasiūnas perkelia ištisą eilę reikšmingų ideologinių figūrų – nuo Irako kare naudojamų malūnsparnių AH-64 Apache iki antkapinio paminklo Vytautui Didžiajam ar Švč. Aušros Vartų Mergelės atvaizdo. Šie vaizdai – prisiminimai, patekę atmintin iš televizoriaus ekrano, vaikystę lydėjusių pasakojimų, perskaitytų ir išgyventų istorijų, kita vertus – tai prisiminimai, kuriuos iššaukia ir aktualizuoja dabartis. Dūmais išpieštos ikonos Gasiūno paveiksluose tampa ironiškais butaforinę istoriją ir mitologizuotus tapatumus konstruojančios kultūros ženklais. Tapyba, analizuodama tiek savo pačios būklę, tiek šiuolaikinės sąmonės formas, įgauna kritinę dimensiją ir išlaiko „galiojančios” meninės praktikos bruožus.