Kartą idealistė svarstė, kokio dydžio yra idėja, kokios apimties yra jausmas, kiek erdvės užima atmintis. Ir staiga ji atsidūrė daugybėje vietų tuo pačiu metu. Parodoje „MEEL. VAHTRA. FARKAS_ idealistinė funkcija“ pristatomi trys skirtingų kartų estų menininkai, kuriuos tarpusavyje sieja erdvinė poezija. Ši idealistinė funkcija remiasi dialogu, kurį inspiravo pirmasis konkrečiosios poezijos manuskriptas – Raulio Meelio „Klubas“ (1968–1969).
Menininku tapęs inžinierius Raul Meel nuo XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos kuria išdidinto mastelio pasaulius, naudodamas spausdinimo mašinėlę ir geometrines formas. Jo darbuose yra tiek gyvybingumo, kad atspausdintos raidės tampa figūromis, pasakojančiomis įvairias gyvenimo ir meilės istorijas. Kaip ir Meelio kūryboje, kertiniai fotografo ir staliaus Déneso Farkaso darbų principai yra tekstas bei pakartojimas. Farkas dekonstruoja sakinius ir tokiu būdu subjektyviai perkuria prasmes, kartais net priartėdamas prie autobiografiškumo. Meelio ir Farkaso darbuose daugiausia žaidžiama žodžiais ir kalba, o fotografės ir instaliacijų menininkės Anu Vahtra’os kūrinių dėmesio centre atsiduria erdvė. Ji kuria įvietinto meno instaliacijas naudodama tinklelį, kuris yra ir darbo metodas, ir rezultatas.
Idealistinė funkcija yra tripusis dialogas (trialogas), kuriuo siekiama kvestionuoti paprastus ir esminius mūsų vidinio ir išorinio pasaulio parametrus. Raul Meel, Anu Vahtra ir Dénes Farkas susibūrė draugėn, kad sukurtų nematomumo poeziją apie beribes ir netikėtas galimybes, kurios išsklaido žinias apie pasaulį ir paneigia jo stabilumą, kreipdamos mūsų dėmesį į viską, kas yra nuolatinėje transformacijoje.
Parodą lydi Kaisos Eichės esė.
Vaizdas: Raul Meel, „Funkcija“ (1968–1970).
