And the fog gets so thick
And the facts disappear.
Frank Zappa

What will you do when the label comes off,
And the plastic’s all melted,
And the chrome is too soft?
Frank Zappa

Naktis parodoje,
Vaiduoklis tirpsta tamsoje
Kaip cukrus gėrimo stiklinėj.
Laura Kaminskaitė

„Odisėjoje“ Menelajas kreipiasi į iš jūros pasirodžiusį ir nusnausti savo ruonių kolonijoje ketinantį senį Protėją. Išvydęs žmogų, šis aiškiaregis dievas ima keistis – tampa liūtu, gyvate, leopardu, kiaule, vandeniu bei medžiu, tačiau sučiuptas vis dėlto papasakoja Menelajui jo bendražygių likimus. Norėdamas užmegzti pokalbį su Protėju, „Odisėjos“ herojus turi išmokti sekti paskui jo metamorfozes.

Šią parodą sudaro virsmai – jau egzistuojantys įvairių laikotarpių meno kūriniai, suprasti kaip besikeičiantys procesai. Simone Weil kartą pastebėjo: „Kai tris valandas kontempliuojame išskirtinės svarbos paveikslą, per šias tris valandas kontempliacija keičia savo pobūdį. Kiekybė pasikeičia į kokybę.“ Kiekvieno meno kūrinio gyvavimas yra neatsiejamas nuo pasikeitimo.

Kiekviena meno paroda siekia ko nors panašaus į hipnotinę įtaigą – pasiūlydama kūrinių išdėstymą, ji užduoda publikai savo tempą, kuris koreguoja išgyvenamo laiko formą. Atsidūrę šalia, meno objektai ima sąveikauti. Keisdami vietą ar formą, jie renkasi naują žiūrovą arba stumteli tolyn jau sutiktą. Situacija, dokumentuota vaizdo įrašu ir po daugelio metų sugrąžinta į gyvą vyksmą, kartojasi ir vėl gali tapti aktuali.

Perkurti, pakartoti, paversti performansais „Protėjo“ parodos eksponatai siūlo naujas supratimo partitūras. Šitaip išryškėja jų daugiaformės trajektorijos, nesustingstančios į jokį galutinį pavidalą.

*

ŠMC rodomas Jurgitos Žvinklytės kūrinys „Persikeitimai“. Menininkės atspirties taškas – trys Senamiesčio muziejai. Kiekvienas iš jų, nepaisant panašių tikslų, turi savitą santykį su kūriniais. Rotušės kaimynystėje įkurti „Kazio Varnelio namai-muziejus“ garsėja puikia biblioteka ir iš JAV į Lietuvą grįžusio žymaus menininko sudaryta ekspozicija, kurioje jo kūryba rodoma kartu su jo įsigytais meno dirbiniais.

Vilniaus paveikslų galerija, įsikūrusi neoklasicizmo stiliaus pastate Didžiojoje gatvėje, veikia kaip mokslo institutas, kuriame saugomas istorinis Lietuvos meno paveldas. O Jurgio Mačiūno „Fluxus kabinetas“, nors ir yra vienintelė oficiali nuolat veikianti ŠMC ekspozicija, gausi idėjų, kurios priešinasi muziejų veiklai apskritai: Mačiūnas propagavo kūrinių laikinumą, reprodukavimą ir spontanišką, anonimišką kūrybą.

Ekspozicijos labai skirtingos, tačiau jas visas įmanoma aplankyti per pusdienį. O ar galima paroda, kurioje išvien veiktų visų šių muziejų principai?

J. Žvinklytės darbas „Persikeitimai“ kurtas visoms trims parodų erdvėms, bet rodomas tik vienoje. Naujai atspausdinta Jono Rustemo XIX a. piešta korta merkia akį (ši korta – tai ir Rustemo autoportretas) Fluxus žaidimams, įkalintiems vitrinoje J. Mačiūno kabinete. Tiesiai į Varnelio kūrinį dar kitoje – ketvirtoje? penktoje? – parodoje iš nuotraukos žvelgia kitas jo tapybos darbas, „Convex Plus Concave“. Fone – fototapetas, kuriam Yoko Ono panaudojo du kadrus iš savo 1966 m. „Filmo Nr. 4“.

1968 m. Seth Siegelaub suorganizavo konceptualaus meno parodą knygoje. Pasiskolinta iš Kazio Varnelio bibliotekos, ši knyga su Carlo Andre, Roberto Barry, Douglaso Hueblerio, Josepho Kosutho, Sol LeWitto, Roberto Morriso ir Lawrence’o Weinerio kūriniais ŠMC skaitykloje eksponuojama po gaubtu.

*

Liepos 24 d. prie Franko Zappos paminklo Vilniuje vyks grupinis hipnozės seansas, kurio tikslas – šio paminklo dematerializavimas. Performanso autorius Los Andželo menininkas Marcos Lutyens, tyrinėjantis įtaigos galią, kūrinio „aktyvus miestų anuliavimas“ (Active City Cancellation) bandymą atliks telefonu iš Kaselio.

Vykstant parodai „Lietuvos dailė“ Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje bus organizuojamas skaitymas pagal Artūro Railos videofilmą „Po vėliava“ (2000 m.), kuris, kūrinio dalyvių pageidavimu, nėra rodomas Lietuvoje. Dėl tikslesnės informacijos sekite ŠMC pranešimus.

Kuratoriai:
Kristupas Sabolius, Virginija Januškevičiūtė

Iliustracija:
Kazys Varnelis, „Convex Plus Concave“, 1971 m., akrilas ant drobės, 173 x 173 cm