Parodos atidarymo metu ir/arba vėliau, vykstant parodai, bus pristatyti menininkų Pablo Pijnappelio, Oliverio Bulaso, Pedro Moraeso ir Luizos Crosman performansai.

„Vienbalsė naktis“ – vis besikeičianti grupinė paroda, ieškanti savo autoriaus neįskaitomose kalbose, retose užuominose, nefunkcionaliuose objektuose ir literatūrinėse nuorodose. Atsispirdama nuo savo ankstesnės inkarnacijos „Unânime Noite“, 2016 m. pristatytos Bolsa de Arte galerijoje San Paule, Brazilijoje, ekspozicija save konstruoja be aiškios pradžios ir pabaigos, įsikurdama ir tikrovės, ir vaizduotės plotmėje. Iš Jorgės Luiso Borgeso apsakymo „Vienbalsė naktis“ pavadinimą pasiskolinusi ir įkvėpimo pasisėmusi „Vienbalsė naktis“ kviečia žiūrovą dalyvauti jos takiuose procesuose, keldama klausimą: kas gi yra tikrieji parodos ir jos kūrinių autoriai?

***

VIENBALSĖ NAKTIS – 2 SKYRIUS

Dingęs lavonas, amorfiškas peizažas, belaikė zona, palimpsestas, nesuvokiama kalba, keletas įkalčių, daugybė disfunkcinių objektų, veikiančių daugiadimensinėje erdvėje.

(nuolat kintanti paroda)

***

Keletas atspirties taškų:
1) žaidimas „Cadavre Exquis“;
2) Jorgės Luiso Borgeso apsakymas „Griuvėsių rate“;
3) Julio Cortázaro knyga „Žaidžiame klases“;
4) Valentino Klimašausko knyga „B ir/arba parodos gidas, kuris ieško savo parodos“;
5) paroda, kuri visada buvo ir niekada nepasibaigs; paroda, kuri keičia savo pavidalą laike ir erdvėje; paroda, kuri egzistuoja mintyse ir fiziškai; paroda, ieškanti autoriaus.

***

Tu žinai,
kad po kelių valandų tapsi žmogumi. Niekas niekada tau nesakė, ką tai reiškia ir kaip elgtis tokioje situacijoje. Bet kadangi tau bus jau 52 metai, kai ant tavęs nusileis tavo žmogiškoji forma, kai kurie egzistenciniai klausimai jau bus nebesvarbūs. Vis dėlto tau teks surasti savo kelią pasenusiose žiniose apie savęs ugdymą ir išmokti atsikratyti to, ko išmokai tai darydamas. Visa tai vos per dvi savaites. Būti 52-jų ir gyventi tik vieną savaitę – to dar niekada niekas nepatyrė. Tu niekada to nepamirši.

nes nepažįstamų žmonių nekrologuose tu ieškosi nuorodų į savo paties egzistenciją;

nes kažkas sušuks rodydamas į tave: „Mes norėjome padaryti Buratiną, bet pažiūrėkite, kas iš to išėjo!“

nes vieną dieną tu suvoksi save kaip giliausią kolektyvinių ateities formų praeitį – tai bus atpalaiduojanti ir raminanti mintis;

nes kiti žmonės žino apie tave kažką, ko tu nežinai;

nes tu sužinosi, ką reiškia turėti savo nuomonę, bet tada išmoksi, kaip ją keisti kas 2 minutes; fikcija ir nuomonė pakaitomis. „Tu esi apsivertimų monstras“ – kažkas tau pasakys. „Monstrai turi tik vieną galvą“ – atsakysi tu;

nes sekančią dieną tu atsibusi raidėje F, nustebęs ir nuogas;

nes tu atrasi masturbaciją prieš įsteigdamas savo verslą. Tu pavadinsi savo kompaniją „Alchemija“, bet per klaidą ji taps žinoma kaip „Akademija“;

nes yra toks filmas, kuriame smėlis kalba vandeniui, molis valgo mašinas ir nerimą suspenduoja savidestrukcija;

nes visada yra tokių filmų, kuriuose laikas juda mažiausiai dviem kryptimis vienu metu;

nes yra toks filmas, kuriame protagonistė kalba įkraunamai baterijai. „Jūsų tiek daug, aš turiu su jumis pasikalbėti“ – sako ji;

nes vieną dieną tau reikės parašyti knygą, kuri vėliau bus atrasta viešbučio kambaryje. Ji bus pilna skaitytojams ir tau pačiam nežinomų žodžių. Kažkas kitas pretenduos į jos autorystę, bet tau tai nerūpės. Tačiau tu galėsi prašyti kažko mainais – tikėkis to sekančią dieną;

nes tu bijosi begalinės ekspansijos;

nes tu galvosi, koks yra tavo mėgstamiausias žodis ir atsiminsi tik „…..“;

nes po keleto valandų tu mirsi kambaryje, kuriame prieš tai buvo susitikę anekdoto veikėjai. Tu pažįsti žmonių, kurie mirė skaitydami laiškus ir rašydami laiškus. Tu pažįsti žmonių, kurie mirė nieko nedarydami ir mirė ofisuose. Tu žinai, kad pasaulyje yra žmogus, sekantis paskui tą patį tapybos darbą, kur jis bebūtų vežamas. Tu žinai, kad kažkur internete pliušinis meškinas šoka pagal pilną Jau Paulo albumą. Daina po dainos meškinas judina klubus ir krutina užpakalį pagal ritmą. Tu žinai šito pliušinio meškino vardą;

nes sekančiame sapne tu būsi negailestingai sugautas;

nes geriausias tavo gimtadienis per paskutinius 300 metų vyks tavo mėgstamiausiame mieste: girtų sintezatorinių vokalų choras vėl dainuos rojaus sode;

nes 6-ojo dešimtmečio „stand-up“ komikas šiąnakt ateis prie tavo stalo. Tu nepatikėsi tuo, ką jis pasakys, bet atsiminsi viską. Jis vapės „………“ tiesiai tau į ausį;

nes kažkas rašo anekdotą apie vyrą, susitinkantį su moterimi bare būtent dabar, kai tu tai skaitai, nes kažkas kaip tik šiuo momentu atranda „Led Zeppelin“ ir kažkas baigia skaityti haiku apie paukštį ir telefoną;

nes praeities žmonių kartos rengiasi parodyti tau tai, ko tu niekada nesi matęs;

nes tu net nežinai, kokiuose pasakojimuose dalyvauji. Bet tu visada žinai, kad kažkas žiūri į tavo atvaizdą šiuo momentu, pikselis po pikselio ieškodamas išdeginto ekrano plotelio. Ir kažkas nerimauja dėl tavo besaikių įpročių, bet šie pasakojimai aktualūs tiek pat, kiek taviškis – daliniai ir papildomi, jų tikrai užteks vienai savaitei užpildyti;

nes pasaulyje yra kažkas, kas tiki, kad visa tai neegzistuoja. Bet kai tu paklausi jos apie tai, sužinosi kad esama žymiai labiau jaudinančių ir sudėtingų ….. formų nei egzistencija;

– Raimundas Malašauskas