Rugpjūčio 26 ir 27 dienomis Mykolo Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas). Renginys nemokamas.

Marsas – daugiausiai ginčų kelianti Saulės sistemos planeta. Jis visuomet žadino tiek paprastų žmonių, tiek mokslininkų vaizduotę daug labiau nei kitos. Įvairiais laikais skirtingos kultūros jį vadino kiekviena savaip, bet Vakarų pusrutulyje dažniausiai jį vadiname romėnų karo dievo vardu. Su juo siejami itin įvairūs ir net prieštaringi vaizdiniai: žmonės niekad nesiliovė klausę, ar Marse egzistuoja gyvybė, o kartais kalbėdavo ir apie raudonojoje planetoje įsikūrusias utopines visuomenes. Marsas mums yra buvęs ir labiau už mus pažengusių visuomenių namais, arba planeta, iš kurios Žemę puola kraujo ištroškę ateiviai (nors paskutiniu metu tyrinėjame galimybę ir patys jame apsigyventi). Esu net uodęs Marso kvapą, sukurtą menininko. Tuo tarpu astrologijoje Marso sugrįžimas ženklina grįžimą prie ankstesnių patirčių, išsivadavimą iš jų, peržiūrėjimą su didesne niuansų ir kompleksiškumo raiška ir, galiausiai, mokymąsi iš tų patirčių ir sprendimų priėmimą. Tad populiariojoje astronomijoje ir kolektyvinėje vaizduotėje susiduriame su itin turtingu ir įvairiu Marso peizažu, kur kas platesniu, nei (mums iki šiol pažįstamas) pačios planetos paviršius. 

Kita debatų sfera – architektūra. Mykolo Žilinsko dailės galerija Kaune pirmiausia buvo statoma tam, kad joje galima būtų eksponuoti klasikinio Vakarų meno kolekciją, sukauptą Vakarų Berlyne po Antrojo pasaulinio karo gyvenusio lietuvio kolekcininko Mykolo ŽIlinsko. Pastatas baigtas statyti Sovietų Sąjungos gyvavimo pabaigoje – 1989 metais, tais pačiais, kai žymėdama Šaltojo karo pabaigą griuvo Berlyno siena. Daugiau nei po trijų intensyvios veiklos dešimtmečių 2020-aisiais jis užsidarė remontui. Projekto „Marsas sugrįžta“ metu jis trumpam atvers duris jau visai kitokiame pasaulyje. Šaltąjį karą pakeitė vis nuožmesnis tikras karas Ukrainoje, kurį galima laikyti neišspręstų XX a. politinių konfliktų tąsa, kurstoma imperialistinių ir kolonijinių paskatų. Šios neišmoktos pamokos tarsi grąžina mus į XX amžių (o gal dar toliau – į XIX) ir ties branduolinio karo slenksčiu. 

Prieš keletą mėnesių grupė skirtingų šalių menininkų buvo pakviesti tyrinėti Mykolo Žilinsko galerijos erdves ir apgyvendinti jas garsu, performansais, filmais ir poezija. Į pokalbius buvo įtraukti pastato istorijos pėdsakai, įvairaus tipo relikvijos, šiandieninė pereinamoji jo būklė ir įsivaizduojamos ateitys. Eugenijaus Miliūno kurtą pastato architektūrą pabrėžė ir sustiprino garsas bei į ekspozicines erdves sugrįžę kūriniai iš Mykolo Žilinsko kolekcijos. Visa tai kūrė ramaus bendrabūvio ir atidaus kūnų – dangaus, meno, žemiškų – stebėjimo atmosferą. Buvome pakviesti burtis, klausytis, įsistebėti ir gedėti drauge tam, kad galėtume gyti. Galerijos pastatas taps milžinišku klausymosi prietaisu ir muzikos instrumentu, kuriuo saulei leidžiantis gros Tarek Atoui ir Pan Daijing. Nežinome, kokiais vardais Marsą vadins ateities kartos, bet šios dvi naktys gali įžiebti naujas esamo momento konsteliacijas. 

Mykolo Žilinsko dailės galerija, draugiškesnė žmogui nei Marsas, rugpjūčio 26 ir 27 dienomis bus atvira po įprastų darbo valandų, kad vakarais lankytojai galėtų mėgautis Atoui (rugpjūčio 26 d.) ir Daijing (rugpjūčio 27 d.) soliniais garso performansais.

Plakate panaudota Ai Canon ir Karen Paulina Biswell fotografija