Vizijos apibrėžimas susijęs su ateitimi ir spekuliacijomis. Ši vizija taip pat rašoma dar nepradėjus dirbti ir neturint prieigos prie duomenų. Tinkamai neapčiupinėjus pastatų. Detaliai nesusipažinus su finansiniais, techniniais ar „žmogiškaisiais“ ištekliais. Neišklausius didelės ir patyrusios komandos. Kitaip tariant, dar neatsitrenkus į tikrovę. Penkerių metų ŠMC viziją reikėjo pateikti ir kandidatuojant į šios institucijos vadovo poziciją. Penkerių metų viziją pasaulyje, kuriame net už mėnesio laukianti ateitis yra neperregima. Taigi ši glausta vizijos versija yra labiau vertybinė hipotezė nei fasado mūre išraižytas planas, kurio patikimumą išbandysime praktiškai ir kurį, tikiuosi, kartu koreguosime besikeičiant tikrovei ir mums patiems.
Vienas svarbiausių įkvėpimo šaltinių yra architekto Vytauto Edmundo Čekanausko suprojektuotų tuometinių Parodų rūmų (1967 m.) vizija. Ji pagrįsta perregimumo principu – ŠMC įėjimas ir fojė sąmoningai suprojektuoti permatomi ir mažesni už kitus tūrius, kad iš Rotušės aikštės matytųsi Visų Šventųjų bažnyčia. Kad vyktų komunikacija tarp dabar jau UNESCO saugomo senamiesčio ir į jį įterpto palyginti brutalaus modernistinio pastato. Kad įėjimo ir laiptų erdvės būtų matomos iš skirtingų pastato pusių. Pernai po kapitalinio remonto atidarytame ŠMC architektų Audriaus Bučo ir Marinos Bučienės siūlymu atkurtas lauko laiptinės permatomumas ir įvestas stiklo sienų motyvas, kuris žymi nukrypimus nuo autentiško V. E. Čekanausko projekto. Taigi tęsiant perregimumo temą norėtųsi matyti ŠMC atvirą ir skaidrų ne tik kaip pastatą, bet ir kaip instituciją.
Atvirumą šiuo atveju suprantu keliomis prasmėmis. Viena svarbiausių ŠMC užduočių turėtų būti atsigręžimas į lankytojus – tiek meno profesionalus, tarp jų ir menininkus, tiek plačiąją auditoriją, nes tikiu, kad naujojo ŠMC direktoriaus pareigos reiškia ir naujus santykius su esamais ir potencialiais lankytojais. Todėl norėčiau matyti ŠMC ir jo erdves, parodas, performansus, paskaitas, kino salę, Sapiegų rūmus, skaityklą, edukacines dirbtuves, skulptūrų kiemelį, kavinę gausiai lankomus, kad miesto centre esantis modernistinis ŠMC bei istoriniai Sapiegų rūmai taptų ne vien meninių eksperimentų erdvėmis, bet ir diskusijų apie aktualias problemas centrais, bendruomenių susitikimo vietomis. Norėtųsi gerinti lankytojų patirtį: tam svarbus svetingas personalas, aiški ir suprantama informacija, toliau tobulinamas interjeras (patogus dizainas, apšvietimas, įvairioms amžiaus grupėms pritaikyti baldai, informatyvūs ekranai). Tikiu, kad būtent lankytojai, jų dalyvavimas ir buvimas ŠMC labiausiai kuria sceną, o kartais – ir kūrinius, parodas bei pačią instituciją. Tikiu, kad dosnumas – intelektualinis, informacinis, emocinis, empatinis ir kitoks – turėtų tapti pagrindiniu ŠMC veiklos principu.
Dar daugiau prasmių atvirumui ir skaidrumui suteiktų naujos patariamosios tarybos ir apskritai didesnis patariamojo balso įtraukimas į ŠMC veiklą. Rekomendacijomis, patarimais ir kritika padėtų mūsų institucijai komunikacijos, partnerysčių, plėtros, darbo etikos, teisingesnio menininkų ir kultūros darbuotojų atlygio, Baltijos trienalės kuratorių atrankos ir kitais klausimais.
Patarimų ir konsultacijų dabarties tikrovėje tikrai reikės. Nes klausimų, kuriuos turi kelti ŠMC, yra daug ir jie nėra lengvi. Štai keli pavyzdžiai. Kas yra šiuolaikybė ir ką šiandien vadiname šiuolaikiškumu? Kokios yra šiuolaikinio meno ir jo institucijų funkcijos šiais daugybinės krizės laikais? Kaip šios funkcijos pasikeitė nuo ŠMC įkūrimo? Kaip pasikeitė mūsų visuomenė? Koks šiandien yra ŠMC vaidmuo gana vešlioje Lietuvos šiuolaikinio meno ekosistemoje? Apie kokią meninę ar kitokią tikrovę kalbame šiame itin poliarizuotame pasaulyje? Ar vis dar galime (pasi)tikėti šiuolaikiniu menu? Kokia yra ateities meno institucija, kai pati ateitis atrodo vis labiau miglota ir tamsi?
Stabtelėkime ties tos sunkiai suprantamos tikrovės klausimu. Daugybinės pasaulinės krizės eroje daugėja karinių konfliktų, dezinformacijos, politinio populizmo ir autoritarinio valdymo atvejų, pažeidinėjamos žmogaus teisės, gilėja klimato krizė – manoma, kad iki negrįžtamos klimato kaitos ir nenusakomo masto ekologinės katastrofos liko penkeri ar mažiau metų. Dėl Rusijos agresijos Baltijos jūros, Centrinės ir Rytų Europos regionas yra itin nestabilus, o ateitis žada dar didesnes krizes. Šiandienos sudėtingame kontekste ŠMC regiu kaip svarbų regiono meno ir intelektualinį centrą, kuris savo parodine, edukacine ir leidybine veikla galėtų aktyviai prisidėti prie istorinio, socialinio ir kitokio teisingumo bei naujų ateities vizijų kūrimo. ŠMC turėtų veikti kaip regiono šiuolaikinio meno lyderis, atsakingai balansuojantis tarp auditorijos plėtros, reagavimo į sociopolitines problemas ir pagarbos profesionaliam meno laukui.
Norėčiau užbaigti tuo, nuo ko ir norėjau pradėti, tačiau mintys nunešė tolyn – nuo padėkos ir pagarbos išsakymo. Privalu pagerbti šią jau istorinę reikšmę įgavusią instituciją, jos buvusį vadovą Kęstutį Kuiziną, buvusius ir esamus darbuotojus, joje parodas rengusius menininkus, kuratorius bei parodų lankytojus. Be jūsų Vilniaus, Lietuvos, Baltijos šalių, Šiaurės, Rytų ir Centrinės Europos meno scenos būtų visiškai kitokios. Man didelė garbė ir atsakomybė turėti galimybę savo kuklias vizijas bandyti paversti šios institucijos tikrove.
Pabaigoje pakartosiu svarbiausią mintį. Tikiu, kad šiais bauginančių permainų laikais visokeriopas dosnumas – estetinis, intelektualinis, informacinis, emocinis, empatinis – turėtų tapti pagrindiniu atsinaujinusio ŠMC veiklos principu. Tai neįvyks iš karto – mums reikės jūsų kantrybės, kritikos ir kitokios pagalbos.
Susitikime.
VALENTINAS KLIMAŠAUSKAS iki šiol buvo labiau žinomas kaip šiuolaikinio meno kuratorius ir rašytojas.
Tarp jo kuruotų didesnių tarptautinių projektų – Lietuvos nacionalinis paviljonas Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje (kartu su João Laia, menininkai: Pakui Hardware ir Marija Teresė Rožanskaitė, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2024), šiuolaikinio meno festivalis „Coast Contemporary“ Lofoteno salose Norvegijoje (2023), 14-oji Baltijos trienalė „Nesibaigiančios kovos“ (kartu su João Laia, ŠMC, Vilnius, 2021), Alexandros Pirici choreografinis projektas (Kauno IX forto monumentas nacizmo aukoms atminti, 2020) ir Latvijos nacionalinis paviljonas Venecijos bienalėje (kartu su Inga Lāce, Daigos Grantinos personalinė paroda „Saules Suns“, 2019).
2024 m. V. Klimašauskas išleido knygą anglų kalba „Telebodies. Bleeding Subtitles for Postrobotic Scenes“ („Telekūniai. Kraujuojantys postrobotinių peizažų subtitrai“, „Mousse Publishing“, Milanas), kuri yra jo meno daktaro disertacijos, apgintos Vilniaus dailės akademijoje, dalis. V. Klimašauskas yra grožinės literatūros knygų „Daugiakampis“ („Six chairs books“, Kaunas, 2018), „Oh, my darling and other texts“ („The Baltic Notebooks of Anthony Blunt“, Vilnius, 2018) ir „Alfavilnius“ („Kitos knygos“, Vilnius, 2008) autorius. Taip pat publikavo įvairius tekstus leidiniuose „A Prior Magazine“, „As a Journal“, „Beyond“, „Cura“, „Dot Dot Dot“, „Flash Institut“, „Flash Art“, „Kim Docs“, „Kunsthernes Hus“, „Good Times & Nocturnal News“ „Šiaurės Atėnai“, „ŠMC interviu“, „Metropolis M“, „Mousse“, „Nero“, „Paletten“, „Spike“ ir kitur.
Fotografas: Audrius Solominas