Autoriai: Darius Bastys, Clare Charnley, Kostas Bogdanas, Evaldas Jansas, Algis Lankelis, Petras Mazūras, Penny McCarthy, Deimantas Narkevičius, Audrius Novickas,
Mindaugas Ratavičius, Mindaugas Šimkus, Renata Valčik, Alexa Wright, Darius Žiūra.
Atskirą projektą pristato Artūras Raila.
“Lankantis naujoje parodoje ir apžiūrint nematytą meno kūrinį, kyla natūralus noras patirti kažką naujo. Tam pasiekti yra išnaudota begalė būdų, tačiau norėčiau atkreipti į keletą jų, kurie Lietuvos meno scenai yra būdingi nuo ARS laikų, o ypač suvešėjo po 60-jų. Tai – meno kūrinio kitoniškumui pasiekti naudojamos kitos kultūrinės meno terpės priemonės ir principai.
Dinamiška XX a. meno kaita buvo išprovokuota politinių sukrėtimų ir socialinių eksperimentų. Naujos meno formos ir kūrybos principai yra kitoniškas mąstymo būdas, kuriam surandama adekvati forma. Deja, į Lietuvą atkeliavo būtent forma, iš esmės dekoratyvi, nenagrinėjanti laikmečio socialinių ir politinių problemų. Tai tiesiog egzotiškas, nepažįstamos meno erdvės formalus analogas.
Iki pat 90-jų, kol vietinė meno scena buvo uždara, vyravo palanki terpė “naujų” formų adaptacijai. Tokiu būdu sukurta modernumo iliuzija, ilgainiui įtikint, kad tai yra pilnavertė meno praktika. Tačiau atsivėrus sienoms pasirodė, kad vietinė meno scena mažai ką turi bendro su Vakarų meno raida, o dėl formalaus mėgdžiojimo net nėra egzotiška.
Žlugus šiam mitui, netrukus atsirado kita vizija. Visai Rytų Europai ir Rusijai išgyvenant ekonominio nuosmukio ir politinio neapibrėžtumo laikotarpį, pasirodė daug menininkų, gvildenančių “naujas”, “karštas” temas ir tokiu būdu kuriančių “naują” šių teritorijų kultūrinę sąvastį. Tačiau iš tiesų tikrosios socialinės ir politinės problemos liko mažai paliestos, nesulaukė tikro menininkų susidomėjimo.Pakako šių esamų ir išgalvotų problemų formalios ikonografijos, vizualiai veiksmingos tik kitame kultūriniame (Vakarų) kontekste. Tuo būdu sukurtas egzotiškas, eksportui skirtas produktas.
Geriausia panašios strategijos manifestacija – paroda “After the Wall. Menas ir kultūra Rytų Europoje”, kuri sulaukė tiek vidinės (daugelio parodos dalyvių), tiek išorinės (meninės periodikos) kritikos.
Paroda “Egzotika” buvo rengiama siekiant, kad meno kūrinių naujumas ar kitoniškumas būtų pasiekiamas daugeliu būdų, naudojant skirtingas strategijas. Tačiau, pirmiausia, kūriniai turėjo būti “egzotiški” savame kultūriniame kontekste, kitaip tariant, diskursyvūs vietiniame sociume.
Kas egzotiška atsidūrusiam nežinomoje teritorijoje, labai įprasta čiabuviui. Egzotikos subjekto egzistavimas – tai gamtinio landšafto ir istorijos suformuotas palikimas, buitiniame lygmenyje suvokiamas kaip neišvengiama duotybė (tradicija). Tai pastoviai kintanti sąvoka, nors ir objektyviai veikiama vienos ar kitos vietovės specifinių reiškinių. Šių reiškinių pažinimas yra egzotikos supratimas, o šios parodos kontekste jos ieškoma sau įprastoje vietinio meno terpėje.”
Deimantas Narkevičius
